NOVEMBER
HERBARIUM
📍Šilutė, The Manor of Hugo Scheu, Lithuania
Tas kvapas
Prosenelių pirštais
Prislėgto
Nuskinto
Išrauto
Amžinai sustabdyta akimirka.
Ilgos vasaros saulės
Vakaro godos
Pasiliko kažkur prie karaliaus lauko
- Radvilė Rimgailė-Voicik
"Vilniaus Universitetas pateikia, jog herbariumas yra mokslinė komunikacijos priemonė, kuri atspindi mokslininko ieškojimus ir mokslo minčių raidos evoliuciją.
Aš asmeniškai pridėčiau, kad herbariumas yra vienas iš žmogaus dvasinės kūrybos formų. Herbariumą mes galime matyti labai plačiai ir jo panaudojimo suvokimą gali riboti tik mūsų vaizduotė."
- Arvydas Belinskij
Greta: „Atrodo, gyvenu savo svajonėje,“ – sako Radvilė, kai iki mūsų galutinio tikslo lieka visai nedaug.
Trijų valandų kelionė į Šilutės Hugo Šojaus muziejų skrieja nepastebimai, nes Radvilė ir Arvydas nesustodami diskutuoja apie herbariumų platybes ir subtilybes, išlipdami iš botanikos mokslo rėmų, įtraukdami tyrėjų biografijas, kultūrinius ir socialinius niuansus, paversdami diskusiją į gyvą istoriją bei palikdami daug vietos vaizduotei.
Arvydas studijuoja aplinkotyrą ir aplinkosaugą, ir rengia baigiamąjį darbą apie herbariumo skaitmenizavimą bei jo galimybes, vadovaujant Radvilei.
Atvykome į muziejų ieškoti Hugo Šojaus herbariumo rinkinio neskaitmenizuotų pavyzdžių ir juos įamžinti. H. Šojaus herbariumas – seniausias XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Rytų Prūsijos augalų rinkinys, trečias pagal senumą Lietuvoje.
Man labiausiai įsiminė Radvilės ir Arvydo entuziazmas – gebėjimas matyti herbariumo vertę ir svarbą iš įvairių perspektyvų bei pastangos sudaryti geresnes sąlygas visuomenei pasinaudoti herbariumo teikiamomis galimybėmis.
Kaip herbariumai įsipynė į jūsų gyvenimus?
Radvilė: Pradėjau studijuoti doktorantūroje Vilniaus universitete ir man pasiūlė prisijungti darbuotis VU herbariume. Mane labai palietė žmonės, kuriuos sutikau herbariumo aplankuose.
Praleisdavau daugiau laiko nei man priklausė. Tai buvo tarsi meditacinis užsiėmimas. Nueini, paimi vieną pavyzdį, tyrinėji, kur jis rastas, patikrini dabartinę teritoriją, tikslini koordinates. Ir tai tapo rutina.
Galbūt dėl to atsirado suvokimas, kad mokslo istorija gali būti kaip detektyvas, ir keista, kiek daug nežinome apie tai, kas vyko prieš 100–120 metų. Tai nėra jau toks tolimas laikas.
Aš dirbau ten apie ketverius metus. Tuo metu nesijaučiau botanike, labiau save mačiau kaip rašantį žmogų. Bet būdama herbariume pajutau, kad būtent čia galiu kažką nuveikti. Arba ne.
Arvydas: Mano sritis, kuria gyvenu, yra mokslo istorija.
Herbariumo pavyzdžiai yra sukaupę labai daug gyvenimiškų detalių apie jų autorius. Kaip skaitydami knygą bandome susitapatinti, taip ir žiūrėdami į herbariumo pavyzdžius mes galime bandyti pajusti juos. Jie parodo tyrinėtojo mokslines mintis, jų raidą. Tai yra būdas susipažinti su žmonėmis, kurie matė prasmę ir svarbą sudarinėti herbariumą, nors mes ir esame su jais prasilenkę laike ir erdveje. Tai žmonės, kurie dokumentavo gamtoje vykstančius pokyčius, ar norėjo susikurti floristinį pasamonės vaizdinį, kokie augalai juos supo, kokius augalus jie pažino. Tai yra labai svarbu, ir mes galime lygintis, galvoti, kaip ir ką mes rinktume į herbariumą. Herbariumo surinkimas yra vedamas kolekcininko intuicijos.
A: Skaitmeninimas suteikia atvirą prieigą ne tik mokslininkui, ar tyrėjui pasiekti kolekcijas iš patogios vietos, bet ir sudaro galimybę pasiekti ir platesnei visuomenės daliai. Noras skaitmeninti parodo mūsų, kaip visuomenės, brendimą, mūsų aukštesnę dvasinę kultūrą.
A: Iš Hugo Šojaus herbariumo rinkinio turime labai mažą dalį duomenų (apie 215), kuri yra prieinama Lietuvos integralioje muziejų informacineje sistemoje LIMIS, bet jie nėra aprašyti, nėra perkelta etikečių informacija.
Kiek man yra tekę kalbėti su kitais botanikais, tame ir slypi mūsų darbo prasmė ir aktualumas, jog mes neturime nei vienos tinkamai skaitmenizuotos kolekcijos.
H.Šojaus herbariumo kolekcijoje yra tik apie 1000 pavyzdžių, bet jos reikšmė ir laikmetis ir tai kad, yra regionines svarbos - nuteikia dirbti. Bet tai tik pati pradžia.
G: Kodėl pasirinkote tyrinėti herbariumą būtent per skaitmenizacijos temą?
R: Lietuvoje nėra visiškai suskaitmenintų herbariumų kolekcijų pavyzdžių, kuriuos bet kas, be registracijų ar prisijungimų, galėtų pasiekti virtualioje erdvėje.
R: Ilgalaikėje perspektyvoje siekiama skaitmenizuoti pavyzdžius pagal nustatytas taisykles, užtikrinant atitinkamą raišką, taip pat svarbu pridėti spalvinę skalę ir liniuotę. Pavyzdžiui, kaip tą daro Kew Botanikos sodo herbariumas. Taip pat geras skaitmenizacijos ir duomenų panaudojimo pavyzdys yra Jstor Global Plants duomenų bazė.
← Daugiau konteksto ir detalesnės informacijos apie Hugo Šojaus herbariumo rinkinį galima rasti Radvilės tekste "Tai turėjo būti stebuklingas miškas."(nuo 76 psl.)
A: Herbariumui yra labai svarbi etiketė: lotyniškas vardas, radimo vieta, augimo sąlygos, metai, tokia informacija, kuri įprasmintų herbariumo pavyzdį laike ir erdvėje.
Man labiausiai įstrigo raktažolės pelenėlės (Primula farinosa) pavyzdys, kuriame nėra pačio augalo. Pelenėlė kadaise augo buvusiame Ilginiškių kaime, netoli Lėbartų dvaro.
Šis pavyzdys yra įdomus istorinis momentas ir kelia diskusija, kas gi iš tiesų yra herbariumas. Neišlikus augalo pavyzdžiui, mes turime informaciją, kuri yra reikšminga, kuri yra paveiki, tarkime renkant duomenis retų rušių paplitimui. (Raktažolė pelenėlė yra Lietuvos raudonosios knygos sąraše). ↓
G: Kuris vienas iš H.Šojaus herbariumo rinkinio pavyzdžių, kurį perfotografavome, tau labiausiai įsiminė?
A: Herbariumo skaitmenizavimas tampa tiltu tarp mokslo bendruomenės ir platesnės visuomenės dalies, kuri mato tame prasmę.
Tie, kurie rinko herbariumą prieš šimtą metų, net neįsivaizdavo, kad jų surinkti duomenys galėtų būti taip įvairiapusiškai panaudojami.
Yra labai gražus žodis sąveikumas: herbariumo pavyzdžiai perteikia informaciją, kuri istorinėje kolekcijų aplinkoje gali būti susieta su kelionių aprašymais, dienoraščiais ar kitais kontekstais. Šie papildomi duomenys ne tik papildo pagrindinę informaciją, bet ir suteikia vertingų įžvalgų.
Turimos datuotos ir išsamios kolekcijos gali būti integruotos į klimato bei vietovės topologinius tyrimus, leidžia analizuoti aplinkos pokyčius, tokius kaip žydėjimo laikotarpių kitimas.
Be to, daugelis herbariumų buvo sudaryti ir iš meninės perspektyvos, atveriant galimybes kūrybai – nuo graviūrų iki augalo estetinio pajautimo. Skaitmenizuotų herbariumų prieinamumas leidžia kiekvienam atrasti tai, kas labiausiai traukia akį ar įkvepia, ir pritaikyti šiuos duomenis meninei raiškai.
Man svarbu padėti žmonėms suprasti, kaip jų darbai gali prasiplėsti ir tapti platesnio pažinimo bei mąstymo procesų dalimi. Norėčiau tai perteikti kažkokiu literatūriniu formatu, kuris sugebėtų paliesti žmogaus jausmus ir paskatintų giliau pažvelgti į herbariumo vertę.
A: Dar vienas aspektas, kuris mane ir žavi apie herbariumus - jog, herbariuminė medžiaga yra ir bus geriausia priemonė botanika besidomintiems tyrinėtojams ir tai, kad herbariumo pavyzdžių nepakeis kitos vizualinės priemonės, nes visuomet bus tyrimų, kurie reikalaus tiesioginio kontakto su herbariumine medžiaga, o tai svarbus momentas herbariumo veiklos judėjimui į priekį ir supratimui, kad herbarai ne tik praeities reliktai, kuriuos reiktų suskaitmeninti, bet ir savotiškas ateities tyrimų ir jų galimybių užsitikrinimo archyvas.
G: Radau, jog šiais laikais herbarizuojant, pavyzdį galima papildyti duomenimis, kuriuos leidžia fiksuoti gamtos stebėjimų platforma iNaturalist. Tokiu atveju ant etiketės paliekama QR nuoroda, nukreipianti į iNaturalist stebėjimą.
G: Herbariumas gali pasirodyti kaip tylus, statiškas botanikos istorijų archyvas, tačiau po mūsų išvykos ir pasikalbėjimo, matau jį gyvą ir paslaptingą. Kiek daug informacijos galima atrasti už etiketės ribų ir kaip tas ieškojimas gali vesti įvairiomis kryptimis. Panašu, jog skaitmenizacija ne tik atveria naujas galimybes kūrybiškai panaudoti herbariumų informaciją, bet ir iš naujo įsivaizduoti ir įvertinti mūsų santykį su augalais.
Pabaigai dalinuosi keliais įkvepiančiais šaltiniais.
Iš Harvardo universiteto herbariumo buvo atrinkti keli išnykusių augalų pavyzdžiai, iš kurių išgauta DNR ir atlikti bandymai atkurti jų žiedų kvapą. Parodoje „Resurrecting the Sublime“ buvo galima patirti Hibiscadelphus wilderianus kvapą, kuris išnyko dėl galvijų ūkių plėtros Havajuose, ir Orbexilum stipulatum, išnykusio dėl užtvankos statybos Ohajo upėje. Kvapų menininkė Sissel Tolaas, dalinai atkūrė šių augalų žiedų kvapus ir kvietė susimąstyti apie žmogaus veiklos poveikį gamtai.
